Rugpjūčio viduryje Ažvinčių meno centre įvyko jau trečiasis tarptautinis fotografijos pleneras „Eterio sūkuriai 3“. Savaitę trukęs kūrybinis susitikimas subūrė septynis profesionalius fotografus ir menininkus iš Lietuvos, Latvijos, Sakartvelo bei Ukrainos. Skirtingų patirčių bei fotografinių žvilgsnių kūrėjai ieškojo ne tik įtaigaus kadro, bet ir gilesnio ryšio tarp nematomo eterio, gamtos bei žmogaus.
Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje rugpjūčio 29 d. atidaryta fotografijos plenero paroda „Eterio šviesa“. Ją pristatė plenero iniciatorius ir organizatorius – Ažvinčių meno centro įkūrėjas, menininkas, fotografas, keliautojas ir poetas Marius Abramavičius Neboisia. Jis taip pat pristatė plenero dalyvius ir jų kūrybines paieškas. Į parodos atidarymą buvo atvykusi ir viena iš plenero dalyvių – Latvijos fotomenininkė Ilze Onzule.
Kartu su kitais plenero dalyviais M. Abramavičius Neboisia leidosi į fotografines keliones po aplinkines vietoves, ieškodamas savito santykio su kraštovaizdžiu ir čia gyvenančiais žmonėmis.
Į plenerą susirinkę kūrėjai iš keturių šalių atsivežė unikalų fotografijos matymą bei ilgametę patirtį. Paata Vardanashvili (Sakartvelas) – profesionalus fotografas, keliautojas, sertifikuotas kalnų gidas ir kelių knygų autorius. Kūryboje bei vaizdo pasakojimuose jis meistriškai jungia kelionių patirtį, kraštovaizdį, kultūros paveldą ir žmonių kasdienybę. Ilze Onzule (Latvija) – fotomenininkė, nuo 2021 m. vadovaujanti Daugpilio fotografų asociacijai „Stāstnīca“. Ji dažnai lankosi Lietuvoje, kartu su vyru aktyviai keliauja po pasaulį ir fotografuoja. Jos kūryboje ypatinga vieta tenka portretui – fotografija jai tampa būdu susitikti su žmogumi ir pažvelgti į jo vidinį pasaulį. Tati Frank ir Alexey Tseitlin (Ukraina / Lietuva) – iš Ukrainos kilę, šiuo metu Lietuvoje gyvenantys ir kuriantys menininkai. Savo darbuose jie atskleidžia žmogaus emocijas, saviraišką bei santykį su savimi. Jiems svarbus ne tik estetinis vaizdas, bet ir žmogaus būsena, o fotografavimas tampa pasitikėjimu grįstu susitikimu. Ričardas Šileika (Lietuva) – poetas, fotografas ir atidus kasdienybės stebėtojas. Jo žvilgsnis krypsta į mažas, atsitiktines, dažnai nepastebimas detales, kuriose netikėtai atsiveria žmogus, laikas bei aplinka. Plenero metu Ričardas ne tik pats fotografavo, bet ir tapo pagrindiniu ukrainiečių fotografų kūrybinių paieškų modeliu. Kalbėdami apie šį patyrimą, Tati Frank ir Alexey Tseitlin jautriai pastebi: „Aš noriu gyventi. Besikeičiančiame pasaulyje labai sunku atrasti save. Su tuo susidūrėme visi, tik kiekvienas tai išgyveno savaip. Ričardas nori gyventi ir nori būti atviras, todėl jis nebėga nuo vienatvės – jis ją apkabina.“ Rimvydas Vaitkevičius (Lietuva) – Zarasų krašte gyvenantis fotografas. Kartu su žmona Egle jie žinomi ne tik dėl to, jog užaugino didelį būrį globojamų vaikų, bet ir už atkurtą Salako malūną – erdvę, kurioje rengiamos kūrybinės stovyklos bei fotosesijos. Fotografijoje R. Vaitkevičius didelį dėmesį skiria vietos atminčiai, žmogui ir išnykstančioms kasdienybės akimirkoms. Marius Abramavičius Neboisia (Lietuva) – plenero dvasinis įkvėpėjas ir rengėjas, leidęsis į spontaniškas fotografines paieškas kartu su visa komanda.
Menininkai kūrė ne vien Ažvinčių meno centro erdvėse. Fotografijos gimė Pažieviškėje, Švedriškėje, Kazitiškyje, Salake ir kitose aplinkinėse vietovėse. Čia autoriai bendravo su vietos gyventojais, rengė atviras kūrybines sesijas bei dirbtuves.
„Fotografui vieta niekada nėra tik fonas. Ji turi savo šviesą, kvapą, garsą, žmonių atmintį ir istorijas“, – apie plenero idėją pasakoja M. Abramavičius Neboisia. Pasak jo, svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats buvimo procesas – vaikščiojimas, stebėjimas, pokalbiai, netikėti susitikimai ir laukimas to vienintelio kadro, kurio neįmanoma suplanuoti.
Per savaitę plenere sukurta dešimtys fotografijos darbų. Tačiau, kaip pabrėžia organizatoriai, skaičius čia nėra svarbiausias – vertingiausia tapo pats kūrybinis procesas: galimybė laikinai pakeisti aplinką, ją įdėmiai stebėti, kalbėtis su vietos žmonėmis ir leisti kraštovaizdžiui tapti neatsiejama kūrinio dalimi.
Plenero metu taip pat sukurtas dokumentinis filmas, užfiksavęs tai, kas dažniausiai lieka už kadro: kelionių akimirkas, pokalbius ir nesuvaidintus susitikimus. Jis buvo parodytas parodos atidarymo metu.
Trečiasis pleneras „Eterio sūkuriai“ dar kartą priminė, kad tikroji fotografija prasideda ne nuo fotoaparato technologijų, o nuo žvilgsnio – gebėjimo sustoti, pamatyti ir pagauti vaizdus iš visaapimančio, nematomo eterio sūkurių.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
V. Visockienės nuotr.