Vasario 28 d. – gegužės 3 d. Antazavės dvare
Vaidotas Žukas g. 1956, Kaune. Lietuvos dailininkas, žurnalistas, kolekcininkas, meno kuratorius.
Dailės parodose dalyvauja nuo 1979 m. Surengė pusšimtį autorinių tapybos, keramikos, koliažų parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kuria įvairių žanrų dailę: molbertinę tapybą, freskas, grafiką, žiestą ir reljefinę keramiką, juvelyriką. Ankstesnėje kūryboje buvo politiniai ir etniniai ciklai, vėliau – religinė tematika, portretai ir peizažai. Taip pat didelis tapybinis „Įsimylėjėlių“ ciklas. Tapybai būdingas išraiškingas piešinys, sodrus koloritas, paveikslus užpildantis ekspresyvių faktūrų žymėmis.
Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Autoriaus kūrybos turi įsigiję Lietuvos muziejai (MO, LNDM), universitetai, Zimmerli muziejus JAV. 2015 m. Molėtų savivaldybė Alantos dvare įkūrė nuolatinę Vaidoto Žuko meno galeriją su autoriaus dovanota 180 kūrinių kolekcija.
***
Žiūrėdamas į tapybos darbus iš Vaidoto Žuko ciklo „Įsimylėjėliai“, pirmiausiai užduodu sau klausimus: kuris tapybos laikotarpis galėjo įtakoti šio ciklo sukūrimą ir Vaidoto Žuko braižą, kurie lietuvių ar Europos tapytojai buvo panirę į šią ar panašią temą apie dviejų kūnų artumą ir įsimylėjimo trapumą.
Gal Antanas Gudaitis ar Oskar Kokoschka ? Gal tai Raimondas Gailiūnas ar Georg Bazelitz, deformavę paveikslo dalyvių kūnus dėl paveikslo tiesos ? O gal Pablo Picasso ?
Nei vienas, nei antras, nei trečias, nei ketvirtas, nei Pablo Picasso. Nerandu tiesioginio braižo panašumo. Randu panašią jausmų gelmę su paminėtaisiais. Tapyboje viena epocha neišvengiamai įtakoja kitas kartas savo maniera ir turiniu, kaip ir žmonių kalboje esame įtakoti išminties iš praeities ir dabartyje išmoktų žodžių. Retas kuris įveda į kalbos žodyną naują, nežinomą žodį, nebent tai būtų ne žodis o jaustukas, tai yra asmeninis jausmas. Daug kartų girdėtu žodžiu galiu pasitikėti, bet dažnai patiriu, kad tai būna netiesa. Pasitikėti galiu tik jausmu. Tai, kuo galiu pasitikėti Vaidoto Žuko tapyboje, tai yra jo asmeninė mitologija, jo tikėjimas, o išoriniu šio pasaulio grožio mitu – ne. Kaip paaiškinčiau autoriaus asmeninę mitologiją, kas tai? Tai ribiniai pojūčiai, kuomet pavyksta groti muziką ir ji suskamba, pavyksta pajusti artumą ir netektį, nutolimą, pavyksta pajusti kaltę ir ją suvokti, pavyksta pajusti priklausomybę ir toliau su tuo gyventi, perkeičiant arba nieko nekeičiant. Tikėtina, kad žiūrovas atsidurs labai keblioje situacijoje, kurioje akivaizdžiai nėra kūniško realizmo, nepajus pažodinės fiziologinės romantikos, akivaizdžiai neįžvelgs įsimylėjimo sentimentalumo, neperskaitys jokio patologinio erotinio pranešimo, o stovės ir žiūrės. Ilgai. Taip ir bus.
Pirmas geras muzikinis akordas visada sustabdo ir veda tolyn.
Gintautas Kažemėkas
Susitikimas su autoriumi vyks kovo mėnesį. Sekite naujienas!