Antazavės dvare
2024 11 08 – 2025 01 10

Susitikimas su autore ir parodos pristatymas lapkričio 23 d. 14.00 val.
Violeta Bubelytė: „1981-2003 m. esu sukūrusi aktų fotografijų ciklą „Autoportretai“. Tie darbai-tai mintys, pamąstymai apie savo gyvenimą, savo buvimą-kas esu ir ką čia veikiu. Dabartiniame savo kūrybos etape siekiu išryškinti skirtingas žmogaus nuotaikas, jo būties pasaulyje aspektus. Nuo 2015 metų kuriama darbų serija „Monospektalis kitaip“ skiriasi nuo ankstesniųjų savo koncepcija. Autofikcijos žanras retai naudojamas akto fotografjoje, todėl mane domina tokia išraiškos forma, kai asmeniniai išgyvenimai sumaišomi su išgalvotais. Mano darbai tarsi mizanscenos iš monospektaklio, kurio autorius ir atlikėjas yra tas pats asmuo. Tai lyg vieno žmogaus teatras, kai savotiškos meditacijos būsenoje sukuriama visiškai nauja realybė. Paradoksų, ironijos pagalba kuriu nekonkretaus žmogaus būsenas įvairiose situacijose, personažai džiaugiasi, liūdi, kažko ilgisi, o kartais bando suprasti, ką jie čia veikia. Fotografiją naudoju kaip mediją, galinčią išreikšti mano idėjas ir vizijas. Mane domina kūno plastikos fotografijoje galimybės-kaip tuo būdu galima perteikti jausmus, būsenas, nuotaikas. Mane domina žmonių santykiai, kalbėjimas ir nesusikalbėjimas, požiūris į vienas kitą. Visiškai atsiriboju nuo savo asmeninio gyvenimo, man svarbiausia-mintis, kurią išreiškia nuo socialinių ženklų apvalytas nuogas kūnas. Tai vaidinimas prieš fotoaparatą. Skirtumas tas, kad šiame teatre aš atlieku visus vaidmenis-esu ir fotografė, ir režisierė, ir aktorė. Kuriu kitą realybę, neidentifikuotus personažus įvairiose būsenose. Savo fotografijose nevengiu pasijuokti iš visų šablonų-kaip turi gyventi, kaip atrodyti, kaip jaustis, iš jaunystės, lieknumo kulto, iš noro pasirodyti geresniu, nei esi iš tikrųjų. Kūno kalba vaizduoti gyvenimo paradoksus, beprasmybę, parodyti šabloniškų frazių absurdiškumą. Perkurdama ar imituodama standartiniais tapusius posakius žvelgiu į juos kitu aspektu-kaip jie tampa paradoksaliais ir absurdiškais.“
Violeta Bubelytė gimė 1956 – 10 – 27 Rokiškio rajone, Audronių kaime. Nuo 1957 m. gyvena Vilniuje.
1975 m. baigė Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą (dabar Simono Daukanto gimnazija). Fotografijos amato mokėsi privačiai. Parodose dalyvauja nuo 1980 metų. 1982–1991 m. dirbo Lietuvos fotografijos meno draugijoje. Nuo 1992 m. – fotokorespondentė: iki 1993 m. savaitraštyje „Amžius“, 1994–1995 m. bendrovėje „Dienos leidykla“, 1996–1998 m. bendradarbiavo žurnaluose „Ieva“, „Moteris“. 1998–2016 m. dirbo fotokorespondente dienraštyje „Verslo žinios“.
1980 m. įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjunga) kandidate, 1984 m. tapo nare, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. 1999 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės (AFIAP) vardas. 2014 m. apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. apdovanota kasmetine Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija. 2023 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.