Gegužės 10 dieną Kultūros centro Dusetų dailės galerijoje atidaryta Violetos Gasparaitis tapybos paroda „Ilga kelionė link pabaigos“. Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, pristatydamas Violetą džiaugėsi, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius iš Vokietijos į Dusetas gyventi atvykusi menininkė rado čia savo kūrybai palankią erdvę ir aktyviai dalyvauja galerijos veikloje – parodose, pleneruose.
Parodos autorę sveikino Zarasų rajono merė Nijolė Guobienė, Dusetų seniūnijos seniūnas Darius Steponavičius, didžiulis būrys kolegų dailininkų, bičiulių bei Violetos kūrybos gerbėjų. Tiek merė, tiek seniūnas ir kiti sveikinusieji džiaugėsi stipria ir kūrybinga Dusetų menininkų bendruomene, kurios dalimi yra ir Violeta. Visi jie žavėjosi menininkės nesibaigiančia fantazija, drąsa ir gebėjimu savo ekspresyviuose paveiksluose atskleisti įvairiausias žmogaus būsenas.
Violeta papasakojo apie savo kūrybinį kelią, apie ieškojimus ir atradimus bei tai, kas jai yra svarbu kuriant. Pasidalino ir ypač brangiu vaikystės prisiminimu, kai būdama penkerių lydėjo einantį į mišką tapyti tėvelį, nešdama jo teptukus. Tėvelis, nors ir savamokslis, buvo jos pirmasis mokytojas ir įkvėpėjas, kurio pėdomis Violeta eina iki šiol.
Dailininkė juokavo, kad jos darbai tokio įspūdingo formato todėl, kad ji pati yra mažo ūgio ir todėl norisi kurti kažką didelio. Kalbėdama apie tapymo procesą, sakė, kad tai ilgas procesas, reikia laukia savaitę ir ilgiau, kol išdžiūsta pirmas sluoksnis, užpylus antrą sluoksnį – vėl laukti, o tų sluoksnių būna daug. Viena kolegė Violetai yra sakiusi, kad jos darbai – terapiniai. Iš tikrųjų į juos atidžiau įsižiūrėjus, pasitelkiant fantaziją, galima atrasti žmonių, gyvūnų figūras.
Nuoširdžiai dėkodama visiems, kurie atrado laiko aplankyti jos parodą, Violeta džiaugėsi, jog šis vakaras jai tapo ypatinga galimybe pasidalinti savo kūryba ir mintimis su draugais.

---

VIOLETA GASPARAITIS parodoje pristato pačius naujausius savo tapybos darbus. Šiose didelio formato drobėse ji tarsi nardo beribėse gelmėse – kūriniuose dažni mėlyni ir violetiniai atspalviai primena mūsų pačių pirmapradį ryšį su vandeniu. Ypatingai aktuali dailininkės tapyboje ir ekologijos tematika, skaudžiai paliečianti kiekvieną, kuriam rūpi mūsų planetos likimas.
Technika, kuria tapo Violeta – ne visada nuspėjama. Ji leidžia laisvai lietis dažams, o jiems sluoksniuojantis išgauna nepakartojamas faktūras, tarsi spalvingas uolienų atodangas su įvairiomis jose įklimpusiomis ir amžiams sustingusiomis fosilijomis. Gal tai sustabdytas laikas?
Kiekvienas tapybinis judesys paveiksle – iki galo išgyventas „čia ir dabar“ momentas, kvietimas ne tik aiškintis kas ir kaip, o žvelgti, būti, patirti… Emociškai stiprūs vaizdiniai atspindi mūsų pačių jausmus, o kiekvienas paveikslas – tai tarsi stabtelėjimas ilgoje kelionėje link vidinių atsakymų, kurie mus visus jaudina.
Violeta tapybos gelmėse – džiaugsmas, skausmas, baimė – viskas, kuo ji gyvena kurdama, o spalvos jai – tai pagrindiniai ginklai, su kuriais kovoja bandydama įveikti vidinę tamsą ir išlaisvinti šviesą. Paveikslas įvardijamas tik tada, kai uždedamas paskutinis potėpis – tarsi atodūsis po įnirtingos kovos. Parodos pavadinimas „Ilga kelionė link pabaigos“ netikėtas ir žadinantis smalsumą, bet tai ne galutinis atsisveikinimas – juk žodis „link“ – tai viltinga nuojauta, kad gyvenimo kelias vingiuoja tolyn.
Keramika – dar vienas būdas autorei kalbėti apie savo išgyvenimus jausmų kalba. Į bronzos patina padengtas keramikines antropomorfines skulptūras įkomponuoti surūdiję daiktai prabyla apie trapumą ir amžinumą, apie laiko galiai (ne)pavaldų žmogaus likimą.

---

Violeta Gasparaitis gimė Vilniuje. Baigusi Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), įgijo dailininkės-keramikės specialybę. 20 metų gyveno ir kūrė Leipcige (Vokietija). Yra sukūrusi daug keramikos ir tapybos personalinių parodų užsienyje ir Lietuvoje. Grįžusi į Lietuvą, su vyru Virgilijumi įkūrė Aukštaitijos menininkų susivienijimą, rengė plenerus, leido katalogus. Šiuo metu gyvena vienkiemyje, gamtos apsuptyje, visiškai atsidavusi kūrybai.
Vilija Visockienė, nuotr. autorės