„Lylio vainikai, Joninių naktį, lylio
Rasa ant vainikų krenta…
Sidabro rasa vainikus laimina.
Lylio, rasotiems vainikams, lylio…“

Magiška Rasų nakties galia stipriai jaučiama net ir XXI amžiuje. Nemažai daliai žmonių tai yra pati gražiausia metų šventė, kuomet norisi šią nepaprastą virsmo naktį praleisti gamtoje, apvalyti sąmonę ir kūną, pasikrauti gyvybine energija visiems metams.

Netikėtai šiltą ,be tradicinio šiai birželio savaitei lietaus ramų vakarą kas važiuotas, kas pėstute judėjo link Velikuškių piliakalnio švęsti vasaros saulėgrįžos. Jau pati kelionė primena stebuklinės pasakos įžangą: pirmą kartą atkeliaujantiems kryptį į šventės vietą kryžkelėje nurodo žolynų puokštė, pakabinta ant pakelės stulpelio. Neseniai nušienautas keliukas atveda į kvepiančią prisirpusiomis žemuogėmis pievelę. Toliau siauras takas vingiuoja per gūdų eglyną, kuriame tik spyglių, kankorėžių paklotė ir beveik jokios žolelės. Išlindus iš šio užburto miško, prieš akis atsiveria įspūdingas Velikuškių piliakalnis, įrengtas rytiniame Sartų ežero krante I tūkstantmetyje pr. m. e. Statūs jo šlaitai nuo ežero pusės yra beveik 20 m aukščio, tankiai apaugę medžiais.
Kiekvienas atvykėlis, praėjęs pro paparčiais išpuoštus vartus, tapo šventės dalyviu ir prisijungė prie baltai apsirengusių kupoliautojų. Kas po vieną, kas būreliais vaikštinėjo vešlioje pievoje, pynė vainikėlius, rinko žydinčius žolynus kupolei – stebuklingų galių turinčiai puokštei. Tokia tad buvo Rasų šventės pradžia. Toliau sekė tradicinės apeigos, kuriose dalyvavo tiek suaugę, tiek jaunimas, tiek patys mažiausieji – apeiginis prausimasis, vartų apėjimas, rateliai aplink Kupolę, sutartinių giedojimas, būrimai iš žolynų. Merginos, atsistojusios nugara į Kupolę, mėtė per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų ištekės. Paaiškėjo, kurioms jau reikia suskubti su kraičio ruošimu, o kurios dar gali metelius kitus nerūpestingai pamergauti.

Apeiginis laužas pagal tradiciją turi būti uždegtas skaisčiu būdu, nenaudojant degtukų, tik su titnagu arba trinant vieną į kitą du sausus pagaliukus. Peilis lūžo, titnagas skilo… Sukami pagaliukai rūko net pirštus svilindami – o kibirkštis nenorėjo įsisegti į pakulas, nors tu ką! Vyriokai susirinko kantrūs ir ištvermingi, moteriškaitės nestokojo gudrių bei šmaikščių patarimų, tad valanda kita sakralaus ir tuo pačiu žaismingo užsiėmimo pralėkė nepastebimai (kaip buvo užkurta ugnelė, tebūnie mažytė paslaptis). Prie įsiliepsnojusio laužo žmonės dalinosi pašventinta duona ir vandeniu, ėjo ratelius aplink ugnį skambant sutartinėms, kanklių ir dambrelių garsams. Temstant uždegus ugnį stebulių viršūnėse, palydėjus saulę, nukeliavome prie vandens. Sartai piliakalnio papėdėje apaugę meldais, tad teko vienam berneliui sėsti valtelėn ir plukdyti mergužėlių vainikėlius į atvirus vandenis. Besisūpuodami, šviesdami jie nuplaukė į sutemų tylą, nusinešdami kupoliautojų paslaptis ir svajones, kurios būtinai išsipildys… Grįžę ant kalno, vyrai užkūrė didįjį laužą. Skambant linksmoms ir ramioms dainoms, šokant, žaidžiant, skanaujant atsineštus iš namų valgius, juos užgeriant iš čia pat priskintų ir virš laužo išvirtų vaistažolių kvapnia arbata, šnekučiuojantis, bėgo pačios trumpiausios nakties valandėlės. Iš debesų išlindusi pilnatis apšvietė kuplius papartynus, gal kas tuo nušvitimo metu ir paparčio žiedą atrado, o gal tik smalsų velnioką išbaidė… Sulaukus ryto, nusiprausus saulės spinduliuose žaižaruojančiu gyvybės vandeniu – rasa, jau galima keliauti namo. O taip norėtųsi dar pabūti toje pačioje aukščiausioje gamtos sužydėjimo viršukalnėje, kur liepsnoja įsisukęs kosminis Rėdos ratas, kur žmogus kupinai prisipildo gyvenimo džiugesio.

Rasų šventę organizavo Antazavės Kultūros namų direktorius Gytis Gruzdas, kuris kartu su folkloriste Daiva Snarskiene vadovavo apeigoms, jiems talkino Kultūros centro Dusetų dailės galerijos etnografės Sigitos Gudonienės vadovaujamų kolektyvų – „Sartuko“ ir „Dviejų sietų“ dainorėliai ir dainininkės, muzikantai ir šokėjai, o taip pat gražus pulkas folkloro mylėtojų, susirinkusių iš Dusetų ir Dervinių, Sadūnų ir Zarasų, Rokiškio ir Vilniaus bei kitų pasaulio vietų į vieną gražiausių mūsų krašto kampelių – Velikuškes. Nuoširdus ačiū jiems už senųjų tradicijų puoselėjimą, sergėjimą ir sklaidą.

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės