Žilvino Gaižausko parodoje – plieno ir spalvų skambesys

Balandžio 15 d. Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje jos direktorius Alvydas Stauskas atidarė Žilvino Gaižausko personalinę tapybos ir skulptūros parodą „Kaitra, rasa ir lietus“. Tai pirmoji autoriaus personalinė paroda, džiugu, kad ji vyksta Dusetose. Žilviną sveikino gausybė draugų, kolegų. Parodoje apsilankė Lietuvos Respublikos Seimo narys Robertas Šarknickas. Atvyko ir būrys menininkų iš Kamariškių dvaro plenero. Žiūrovus sužavėjo parodos autoriaus galingos abstrakčios skulptūros, į kurias sudėta begalė laiko, jėgų, minčių, ne mažiau akį traukia Žilvino tapyba – laisva, gaivališka, atlikta išskirtine autorine technika. Kviečiame į parodą iki  gegužės 5 d.

Jūsų dėmesiui – nuoširdus ir atviras interviu su parodos autoriumi Žilvinu Gaižausku.

Pradžia šiame keistame, užburiančiame pasaulyje…

Gimiau 1987 metais  Vilniuje.  Vaikystėje, dar nesuėjus penkiems metams, jau buvau patyręs daug nelaimingų atsitikimų, kurie galėjo būti mirtini, tačiau man sekėsi: nusitrenkimai elektra, springimas iki pamėlynavimo, taip pat įvairūs kritimai, kurie suteikdavo kažkokias ribas mano suvokimo formavime. Kadangi iš prigimties esu atitrūkęs nuo žemės, matau nuolat mirgantį vaizdą, lengvai mintimis persikeliu į kitas vietas, dažnai neužsimerkęs atsirandu kitose vietose, todėl pradinėse klasėse mane vadindavo svajokliu, nes tiesiog išsijungdavau ir būdavau kažkur kitur. Tai išsivystė į visai patogų eskizavimo įrankį, kadangi galiu laisvai perjungti matomą vaizdą ir įsivaizduoti norimus dalykus  tiesiog čia ir dabar, todėl dažniausiai dirbu be eskizų, tiesiogiai.

Gyvenime užsiiminėjau daugybe sporto rūšių, lavindamas atletišką sudėjimą, mano fizinio sudėjimo idealas visada buvo Bruce Lee. Labiausiai traukė ekstremalus sportas, kopimas be virvių, parkour bėgimas per kliūtis. Patyriau daugybę fizinių traumų, lūžių, turiu tris varžtus kulne nuo 2006 metų. Kai tada priverstinai buvau paguldytas į lovą keliems mėnesiams, mane patraukė link gilesnių suvokimo dalykų, tokių kaip įvairios filosofijos, religijos. Užsiiminėjau astralinėmis kelionėmis, domėjausi viskuo, ieškojau gyvenimo prasmės, nušvitimo.  2009 metais netgi atsisakiau visko ir palikau Lietuvą, niekam nesakęs išvykau į Himalajus ieškoti dvasinio mokytojo, radęs, buvau su juo kasdien. Į Lietuvą grįžau praėjus porai metų, suradęs gyvenimo prasmę, iš užsidariusio intraverto pasikeitęs į laisvai komunikuojantį ekstravertą. Kelionėje taip pat supratau, jog vis dėl to mano pašaukimas yra užsiimti menu.

Kelias į meno pasaulį…

Dalyvavau keliose parodose. 2014 metais laimėjau anoniminį skulptorių konkursą, bet negavau prizo, kadangi neturėjau diplomo. Todėl baigęs vadybos studijas, nusprendžiau gauti skulptūros diplomą. Nors vis atsidedu bakalauro baigiamojo darbo gynimą, jau esu pardavęs nemažai meno kūrinių, tarp jų ir skulptūrą Teksaso valstijoje, JAV. Ne per seniausiai vedžiau, su žmona susilaukėme sūnaus. Gyvenu ir kuriu Vilniuje.

Kokie jausmai lydėjo, atidarant savo pirmą personalinę parodą?

 Taip, tai pirma rimta oficiali paroda, gana kukli, visgi ne didmiestyje, kaip norėtųsi. Panašu į pristatymus, gynimus dailės akademijoje, kadangi panašus žiūrovų skaičius. Pristatymas gana lengvai praėjo, maloni publika, na gal šiek tiek lengviau buvo, mažiau puolimo, palyginti su akademija, kur, atrodo, nori įtakoti, nusodinti, pakeisti pagal save.  Man, kaip menininkui, tereikia galimybės kurti, sąlygų, kuriomis rastųsi menas, o ne minų lauko.

Kas inspiruoja kūrybą – idėja iš karto aiški ar viskas ateina eigoje? Ar traukia kitos medžiagos skulptūroje? Kokia didžiausia sukurta skulptūra?  Tapyba tokia ryški, spalvinga – gal tai charakterio išraiška?

Visą gyvenimą bandau užčiuopti esmę visur ir visame kame. Taip pat ir mene ieškau esmės, kurią rado didieji pripažinti menininkai,  norisi prisiliesti prie jos kuo daugiau, kad galėčiau tikrąja to žodžio prasme pastūmėti meną pirmyn. Nenoriu nei atkartoti, nei pamėgdžioti, turiu siekį patį meną išgryninti. Jokių „tep lep“, turi būti svoris, tai yra viskas turi turėti prasmę ir esmę. Nei per daug, nei per mažai. Man ne tiek svarbu, kaip koks menininkas atliko kokį įžymų kūrinį, kaip ką jis tuo metu galvojo ir kodėl tai darė. Man yra žymiai įdomiau suprasti tai, negu techniką, kuri ateina savaime su patirtimi. Technika tapyboje , kurią naudoju, atradau pats, tai unikali mano technika, kurią lavinu jau apie 10 metų. Spalvos ryškios ne tik dėl to, kad jos man patinka, bet ir todėl, kad jas suderinti yra sudėtinga, tačiau mano unikalios gyvenimo patirtys išlavino spalvų suvokimą net tamsoje, kadangi, kaip minėjau, galiu žaisti vaizdais akyse, o ir pats vaizdas man visada mirga, jokia spalva nėra tolygi, visur matau mirgėjimą, daug atspalvių.

Skulptūroje patinka natūralios, kuo amžinesnės medžiagos, labiausiai nerūdijantis plienas, po to akmuo, kiti metalai, taip pat mediena. Didžiausia sukurta skulptūra 2-3 metrų dydžio, tačiau esu prisidėjęs realizuojant 15 metrų aukščio skulptūrą Vokietijoje. Technika skulptūroje, panaši, kaip mokytojų Matschinsky-Denninghoff, tačiau einu toliau ir giliau į zuikio olą nei jie patys išdrįso, kadangi dabar tai mano kelias ir mano našta.

Artimiausi ir tolimesni kūrybiniai planai ?

Šiuo metu baiginėju skulptūrą iš beveik tonos nerūdijančio plieno. Bekuriant skulptūras, mėgstu tapyti ekspresyviai, kadangi negaliu vien kurti ilgai nematydamas galutinio rezultato, reikia eigoje atlikti kitų darbų iki galo. Aišku, turiu naujų idėjų, ką darysiu vėliau. Reiktų didelių erdvių ir galbūt net asistentų, kad kūryba vyktų be stabdžių. Tačiau kol kas matau save darantį visą darbą pats.

Matyta daug pasaulio – ar galėtum palyginti lietuvių meną su kitų tautų, kokie pirmiausiai krentantys į akis skirtumai/panašumai?

Na, žinoma, skirtumai akivaizdūs. Toks jausmas, kad lietuviai menininkai taip atsiriboję nuo likusio pasaulio, jog net nesilygina su kitų šalių menininkais. Kopijuoja, ką tik užsimano, daro taip, lyg likęs pasaulis neegzistuoja, ta prasme, nemato reikalo stengtis, įdėti pastangų, kad menas būtų pasaulinio lygio. Kažkaip atrodo, jog jiems užtenka to, kad jie yra  menininkai Lietuvoje. Aš, kaip minėjau, žiūriu plačiau, noriu nustebinti pasaulį, stumtelint patį meną pirmyn, tuo pačiu įeinant į istoriją.

Kokia filosofija vadovaujiesi gyvenime?

Neturiu vienos aiškiai aprašytos filosofijos. Tai yra filosofijų, tikėjimų, dvasinių patirčių rinkinys, kuriame ir budizmas ir hinduizmas, ir Koranas ir Biblija, ir šamanizmas ir okultiniai mokymai, įvairios praktikos, pratimai, joga, meditacija. Daugiausia tai, ką išmokau per savo mokytoją Himalajuose.

Į Dusetų dailės galeriją atvedė tėvas skulptorius, dailininkas Algirdas Gaižauskas… O kas darė didžiausią  įtaką Tavo gyvenime?

Na, visiem turbūt atrodo, kad jei tėvas menininkas, tai ir visi vaikai menininkai bus. Bet kol kas tik aš vienas iš visų vaikų rimtai užsiimu menu. Ir tikrai nelengvas šis pasirinkimas. Vaiku būdamas, turėjau begalę energijos ir tiesiog man norėjosi ją kuo greičiau išreikšti, todėl tiesiog lėkdavau ieškoti nuotykių. Reikėdavo kažkur išsikrauti, tuomet nurimęs galėdavau piešti ar kurti skulptūras. Gyvenime sukūriau tikrai daug piešinių, tačiau taip pat ir begalę laikinojo meno, tiesiog tūkstančiais. Smulkiai nepasakosiu, tačiau tai man padėjo lavinti mano meninį suvokimą ir tuo pačiu suteikė galimybę save išreikšti.

Vaikystėj, paauglystėj lankiau įvairius meninius būrelius, tačiau niekas nebuvo labai rimta, niekas nebuvo autoritetu iki 2001 metų, kai buvau tėvo nuvežtas į Vokietiją ir supažindintas su tikrais menininkais, kuriems tėtis tuomet dirbo – Brigitte Denninghoff ir Martin Matschinsky, jie buvo pasaulinio garso skulptoriaus Henry Moore mokiniai. Brigitte ir Martin tapo tikraisiais mano idealais. Mokino mane visko, susijusio su menu, o svarbiausia, kad aš jų klausydavausi, tiesiog valgyte valgydavau visą jų mokymą. Jie niekada manęs nekritikavo, pastebėdavo ir akcentuodavo geriausias savybes, neužsimindavo apie minusus. Palaipsniui ir aš pradėjau jiems dirbti. Kadangi jie neturėjo vaikų, tarp mūsų susiformavo labai glaudus ryšys, artimesnis negu su mano seneliais. Iš tiesų jie man buvo kaip seneliai. Jie mane ir mokino, ir mokėjo man honorarus už darbą, realizuojant jų skulptūras. Mes bendravome iki 2009 metų. Nuolat apie juos galvoju. Iš tiesų, visa kūrybos motyvacija atsirado dėl jų. Te ilsisi jie ramybėje.

Kūrybinės dinastijos genas labai stiprus – ar sūnelis jau linksta į menus?

Tiesa, sūnus gabus, stengiuosi auginti jį, jo asmenybę kaip ąžuolą, augantį ant kalno, leidžiu kerotis. Piešia nuo mažens, jau ir ant drobės ne kartą tapęs. Puikiai jaučiasi piešdamas, pasitikėjimo jam tikrai netrūksta. Matau save jame. Stengiuosi suteikti tai, ko man trūko. Matydamas jį augant ir tobulėjant, galiu dėl to tik džiaugtis.

Kalbino Vilija Visockienė, nuotr. autorės