Rima Liepuvienė – keramikė, LDS narė bei Dusetų dailės galerijos dailininkė, kurios kūryba mūsų galerijos lankytojams puikiai pažįstama iš grupinių bei personalinių parodų.
Artėjant tradicinei parodai „Žirgas mene“, Rima dalijasi įdomiomis įžvalgomis apie žirgą kaip simbolį kūryboje ir apie tai, kodėl ši tema kūrėjui išlieka gyva bei svarbi.

****

„Žirgas mene“ – kasmetinė tradicinė dailės ir fotografijos paroda, vykstanti Dusetų dailės galerijoje ir neretai sutampanti su Sartų žirgų lenktynių švente.
Atsidžiaugę žiemos pramogomis, žirgų lenktynių reginiu, mugės šurmuliu bei skanėstais, veidams įraudus nuo vasario šaltuko miestelio gyventojai ir svečiai dažniausiai po pietų išsiskirsto. Tik retas išlaukia ir užsuka į galeriją pavakarę. Tačiau ši provincijos galerija, visų nuostabai, būna pilna – čia į parodos atidarymą susirenka visai kita auditorija. Tai kas gi tie atvykusieji?
Tai meno mylėtojai bei parodoje dalyvaujantys dailininkai: tapytojai, skulptoriai, fotografai, nepabūgę sniego ir tolimų atstumų, susirenka pasidžiaugti paroda, pamatyti kūrinių įvairovę, pabendrauti. Jie nepabūgsta ne tik klimatinių sąlygų, bet ir provincialumo etiketės: į Dusetas menininkai vyksta iš Vilniaus, Rokiškio, Panevėžio, Utenos, Šiaulių, Rygos, Daugpilio bei kitų Lietuvos ir Latvijos vietovių. Matyt, tai autoriai, peržengę žirgo, kaip „pavojingo motyvo“, baimę.
„Žirgas mene“ kaip tema išryškina mūsų santykį su kultūrine hierarchija. Būtent čia ir atsiveria provincialumo baimė – ne kaip geografinė, o kaip simbolinė kategorija, galinti atbaidyti menininkus nuo dalyvavimo parodoje. Žirgas Lietuvos (ir platesniame Rytų Europos) kontekste yra stipriai apkrautas reikšmėmis: mitologija, kaimiškumu, istoriniu heroizmu, monumentaliais paminklais, liaudies menu. Dėl to jis neretai suvokiamas kaip pernelyg atpažįstamas, per daug folkloriškas ar paprastas. Šiuolaikinio meno lauke, kuris ilgą laiką orientavosi į konceptualumą, ironiją ir globalias temas, toks motyvas gali būti rizikingas – tarsi savaime grąžinantis į „provincijos“ lauką. Išlaikyti pusiausvyrą tarp šių abejonių ir vidinės savicenzūros išties nelengva. Alvydas Stauskas, Dusetų dailės galerijos direktorius, sako paprastai: „Nekurkite iš reikalo, kurkite iš noro“. Parodoje yra autorių, kurių kūryboje žirgo motyvas atsiranda natūraliai, kiti kuria specialiai šiam renginiui. Ar visiems, pateikusiems kūrinius, pavyksta pasakyti ką nors naujo, išvengti sąsajų su folkloru, atsisakyti romantizuoto kičinio vaizdavimo? Tikrai ne.
Dar viena dilema – „suneštinės“ parodos reputacija. Parodoje trūksta kuratorinio rėmo, leidžiančio žirgą matyti ne kaip „provincijos ženklą“, o kaip kultūrinį archetipą, galintį kalbėti apie galią, judėjimą, kontrolę, istorijos naštą, gyvūno ir žmogaus santykį. Kita vertus, kiekvienas menininkas yra laisvas reflektuoti, kokiomis sąlygomis tradicinis motyvas gali būti aktualizuojamas. Atsakomybę už savo idėjos ar pasirinktos raiškos aktualumą prisiima autorius. Baimę būti palaikytam nepakankamai šiuolaikišku, konceptualiu ar globaliu reikia įveikti pačiam. Kūrėjas turi atlikti nematomą darbą: atlaikyti išorinę bei vidinę kritiką ir išgvildenti naujas idėjas. Idėjos naujumas temoje, kuri jau stipriai išeksploatuota, yra iššūkis, bet jis įveikiamas – pirmiausia kaip poslinkis asmeninėje kūryboje: medžiagos, formos ar mąstymo būdo pokytis. Ir tai jau yra daug. Visais šiais aspektais parodoje įdomu panagrinėti, kuris autorius, įveikdamas save, atrado netikėtą kontekstą ar galbūt naują santykį su pačia medžiaga. Kaskart tam reikia drąsos, energijos ir motyvacijos.
Bet ir to negana. Žirgas negailestingas – jis nepalieka daug erdvės klaidai. Jo siluetas kiekvienam gerai pažįstamas, todėl menkiausias anatomijos netikslumas ar judesio neįtikinamumas iškart pastebimas. Realistinis žirgas reikalauja aukšto techninio meistriškumo, todėl dažnai įstumia kūrėją į tam tikrus spąstus: kūrinys vertinamas pagal tai, „ar panašu“, o ne pagal tai, ką jis sako. Tokiu būdu vaizdas ima dominuoti prieš mintį. Istoriškai žirgas buvo vaizduojamas kaip galios, heroizmo ir harmonijos simbolis – nuo Antikos skulptūros iki monumentalių raitelių paminklų. Ši tradicija suformavo stiprų vizualinį kanoną, kuris veikia iki šiol. Menininkui tenka spręsti: paklusti šiam kanonui ar jį laužyti. Galima teigti, kad žirgo vaizdavimas tampa problemiškas ne dėl motyvo senumo, o dėl jo per didelio aiškumo. Jis per greitai atpažįstamas, įvardijamas ir priskiriamas tradicijai. Todėl menininkas, dirbantis su šiuo vaizdiniu, privalo rasti būdą, kaip sustabdyti automatinį žiūrėjimą ir perkelti žirgą iš grožio zonos į mąstymo lauką. Šiandien žirgo vaizdavimas mene reikalauja naujos distancijos. Tik atsitraukus nuo žirgo kaip „tobulo“ gamtos kūrinio, jis gali vėl tapti aktualus – ne kaip idealas, bet kaip problema, klausimas ir kultūrinės refleksijos objektas. Todėl, žiūrovui rekomenduotina panagrinėti parodą ne vien iš „grožio“ perspektyvos, priartėti prie kūrėjų bendraujant, nes tai padaryti čia lengviau nei didmiestyje. Jei pasiilgote aiškesnių, lokalių, kultūriškai įkrautų motyvų, kurie irgi gali tapti stipria kūrėjo pozicija ir atsiskleisti per gylį bei tradicijos vertę, ši paroda – jums. Dusetų dailės galerijos paroda „Žirgas mene“ labiausiai ir yra apie tradicijos vertę. Parodos rengėjai sąmoningai renkasi tęstinumą. Tradicija nėra stagnacija, nostalgija ar vien įsikabinimas į krašto simbolius – tai ilgalaikis kultūrinis dialogas, leidžiantis stebėti, kaip kinta ne tik meninės formos, bet ir pats žirgo vaizdinys bei santykis su juo. Šio meninio dialogo vertę lengviau pajusti ilguoju laikotarpiu. Peržvelgę net 18 išleistų katalogų: „Žirgas dailėje“, „Žirgas fotografijoje“ ir „Žirgas mene“ galime tuo įsitikinti. Tikiu, kad ateityje atsiras menotyrininkų, kurie šį fenomeną analizuos dar nuodugniau.
Taigi visi, norintys kultūrinės bendrystės pošventiniu tuštumos laikotarpiu, parodos kuratorių kviečiami burtis Dusetose. Žiūrovams bus pasiūlyta plati meninės raiškos įvairovė. Parodoje dalyvaujantys kūrėjai atstovauja skirtingoms meninėms patirtims ir praktikoms, o jų motyvacija dalyvauti parodoje skiriasi. Vietos dailininkams, tai labai natūralus kasmetinis vyksmas, nes žirgas yra giliai pažįstamas siužetinis akcentas ar net kūrybinė ašis. Kitiems, tai atsitiktinis įvykis ir neplanuotai išsiųsta paraiška. Yra ir tokių, kam motyvacija kyla iš vidinio impulso – noro įveikti temą, peržengti nusistovėjusius vaizdavimo būdus ir įsitraukti į gyvą, tęstinę tradiciją. Vis dėlto svarbiausiu visus autorius vienijančiu aspektu tampa sąmoningas prisidėjimas prie ilgamečio kultūrinio proceso. Norėtųsi, kad metai iš metų analizuojamas žirgo vaizdinys būtų suvokiamas ne kaip pabodęs motyvas, o kaip nykstantis archetipas, reikalaujantis nuolatinės refleksijos. Refleksija vyksta tiek kūrybiniame procese, tiek susiduriant su kiekvienu nauju kūriniu ekspozicijoje, tačiau prie vienų darbų užsibūname, kitus – palydime tik trumpu žvilgsniu. Ypač vertinga, kai meno kūrinys sustabdo ir skatina permąstyti prasmes bei įsivertinti jų aktualumą šiuolaikiniam žmogui. Ar rasime tokį kūrinį parodoje? Nepaisant to, kad žirgas yra mūsų tautos ir Lietuvos valstybės tapatybės dalis, kyla klausimai, ar šiandien dar įmanoma atrasti nebanalią, simbolinę žirgo prasmę, kai silpsta jo egzistencinė ir praktinė reikšmė. Ar žirgas lieka gyvas tik kultūrinėje vaizduotėje, ar pamažu virsta vien atminties vaizdiniu, pasyviu istorijos simboliu?
Būtent šių klausimų laukas ir tampa parodos „Žirgas mene“ aktualumo pagrindu. Tai kvietimas ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti – apie tradicijos tęstinumą, apie vaizdinio transformacijas ir apie tai, kaip archetipai kinta kartu su visuomene. Diskusija – jei ne būtinai garsi ar žodinė, tai bent vidinė – šiuo atveju nėra papildoma parodos dalis, o neatsiejama jos tąsa.
Parodos „Žirgas dailėje“ atidarymo renginys vyks sausio 31 d. 17 val. Paroda truks iki kovo 27 d.
Rima Leipuvienė