Rima Leipuvienė

Gimė 1979 m. vasario 26 d. Vilniuje.
2003 m. Vilniaus Universitetas. Tarptautinė verslo mokykla. Vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnis.
2001 Vilniaus Universitetas. Tarptautinė verslo mokykla. Vadybos ir verslo administravimo bakalauro laipsnis.
Nuo 2019 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
2019 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.

Parodose pradėjo dalyvauti 2012 m., nuo 2022 m. dalyvauja Dusetų krašto menininkų parodinėje veikloje.
Rengia personalines parodas, dalyvauja grupinėse profesionaliosios keramikos bei dailės parodose. Dusetų dailės galerijoje 2019 m. eksponuota pirmoji personalinė keramikos paroda „Iš nebūties“. 2021 m. – antroji personalinė keramikos paroda „Vieneri metai“.

„Keramikos pagrindus gavusi Gvido Raudoniaus studijoje, vėliau siekdama geriau pažinti amato specifiką ir plėsti akiratį menininkė lankė keramikos seminarus ir simpoziumus, ypač susijusius su degimu medžiu kūrenamoje krosnyje. Taip pažino anagamą. Vertybinius orientyrus jai teko atrasti savarankiškai: apžiūrint vietines ir tarptautines parodas, gilinantis į mokomuosius videofilmus, skaitant knygas, studijuojant savo pamėgtų keramikų kūrybą. Susidomėjusi Rytų Azijos kultūra, Rima stengėsi perprasti tų kraštų keramikos paslaptis. Įkvepiančia jai tapo brito orientalisto Philo Rogerso (1951–2020), japonų Shozo Michikawos (g. 1953) ir Yo Akiyamos (g. 1953) kūryba.
Asmeninius kūrybos siekius menininkė aiškina jai artimomis dzenbudizmo ir intuityvistinės filosofijos tiesomis. Rimai Leipuvienei Rytų keramika priimtina dėl vertybinių orientyrų, artumo gamtai ir vidinėms nuostatoms – ieškoti įkvėpimo savo dvasios gelmėse, siekti bendrystės su gamta. Jai imponuoja konkretūs rytietiškos estetikos principai (tuštumos, harmonijos, pusiausvyros, natūralumo siekiai), kurių įtvirtinimo ji siekia savo kūryboje.
Į menininkės mintis neįsigilinęs ar jos biografijos nežinantis dailės mylėtojas tiesiog jaučia gyvą kūrybos nervą, minties pulsavimą, sielos virpesius, tikrą ir išgyventą jausmą. Rimos meninę poziciją apibūdintume kaip modernistinę, kai kūryba tampa spontaniško vidinio išsiliejimo ir subjektyvaus požiūrio į tikrovę išraiška. Iš čia kyla savita estetika, poetinė metafora, harmonijos pojūtis, meditatyvumas.“
Menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė